Tie, kurie tik teoriškai pripažįsta vaiduoklių egzistavimą,
juos laiko mirusių žmonių sielomis. Tik šie žmonės mirė ne natūralia
mirtimi, todėl jų sielos ir negali nurimti. Iš jų galima laukti visko -
tai išgąsdins vėlyvą keliautoją, tai užkietėjusį grybautoją į pelkę
įvilios, tai lėktuvo pilotui nurodys neteisingą nusileidimo taką.
Pasirodo, ne visi vaiduokliai nori pakenkti žmonėms.
Tailando aerouostų Nacionalinės valdybos komisija tiria incidentą,
kuris įvyko su vienu „Thai Airways“ lėktuvu. Laineris „Airbus A330-300“,
skridęs maršrutu iš Kinijos Guančžou miesto i Bankoką, Tailando
sostinės aerouoste buvo priverstas leistis avariniu būdu. Nusileidimo
metu lūžo priekinė važiuoklė, lėktuvo priekis įsirėmė į nusileidimo
taką, pats lėktuvas nuriedėjo nuo tako. Lėktuvu skrido 287 keleiviai ir
14 ekipažo narių.
Ganadažnai tokių katastrofų pasekmės būna labai skaudžios. Šiandieniniai
keleiviniai laineriai nors ir atrodo galingi, tačiau iš tiesų jie yra
gana trapūs. Nuvažiavimai nuo nusileidimo juostos dažnai baigiasi
lėktuvo gaisru ir visišku subyrėjimu. Tokios avarijos metu dažnai žūna
visi lėktuve esantys žmonės.
Taip pat skaitykite: Menengajaus kraterio paslaptis
„Thai Airwais“ lėktuvo atvejis baigėsi laimingai. Lėktuvo pilotai
kaip galėdami stengėsi sušvelninti nusileidimą, tačiau dėl avarinio
stabdymo užsidegė važiuoklė. Pro lėktuvo langus buvo matomos
skriejančios žiežirbos, keleiviai
ėmė panikuoti. Lėktuvas dar nespėjo visiškai sustoti, visi metėsi iš
savo vietų. Praėjimuose kilo didžiulė spūstis. Į stiuardesės raginimus
laikytis tvarkos niekas nekreipė dėmesio. Šioje spūstyje keli žmonės
patyrė traumas.
Ekipažo nuostabai, panika liovėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo.
Žmonės, per kaimynų galvas bandę greičiau pasiekti avarinius išėjimus,
staiga atsisėdo į sėdynes ir ėmė kantriai laukti. Aviakompanijos
darbuotojams toks elgesys tapo tikra mįsle - jie visi tvirtino, kad
situacijos visiškai nebekontroliavo.
Paslaptinga stiuardesė
O štai keleiviai, kurie davė parodymus komisijai, dėkoja būtent
ekipažui. Vos tik salonuose nuskambėjo siaubą keliantis žodis „gaisras",
žmonės metėsi kur akys mato. Tuo metu netikėtai pasirodė stiuardesė,
apsirengusi tajų nacionaliniais drabužiais. Ji labai ramiu balsu
kreipėsi į minią ir akimirksniu įvedė tvarką. Liudininkai prisimena, jog
išgirdus pirmuosius ištartus stiuardesės žodžius, mintys apie gaisrą
savaime išnyko.
Visiškai natūralu, jog aviakompanijos vadovybė nusprendė stiuardesę
paskatinti. Tačiau atsitiko nenumatytas dalykas - nė vienas keleivis
neįsiminė gelbėtojos vardo, užrašyto ant ženkliuko, prisegto prie
drabužių, nors merginą matė daugelis keleivių įvairiuose salonuose.
Tiesa, ją matė tik panikos metu, tačiau ne skrydžio metu arba po
evakuacijos.
Apie atliktą žygdarbį neprisipažino nė viena stiuardesė, skridusi
lėktuvu. Keleiviai jose taip pat neatpažino „tos” stiuardesės. Dar
įdomiau - nė viena aerouosto stebėjimo kamerų, taip pat kameros,
įrengtos gelbėtojų ir gaisrininkų automobiliuose, neužfiksavo
stiuardesės nacionaliniais rūbais - visas ekipažas buvo apsirengęs
aviakompanijos uniforma.
Taip pat skaitykite: Londono metro vaiduokliai
Oficialios paieškos pateko į aklavietę. į jas įsijungė anapusinių
reikalų žinovai. Jie mano, kad paslaptingoji stiuardesė - tai 1998 m.
gruodžio 11 d. žuvusi stiuardesė, skridusi iš Bankoko tos pačios
aviakompanijos reisu Nr. 261. Tą kartą keleivinis laineris nukrito į
ryžių lauką, bandydamas nusileisti Suratanio aerouoste.
Tą kartą „Airbus A310-30“ lėktuvu skrido 146 keleiviai. Pilotui niekaip
nepasisekė išleisti važiuoklės. Staiga lėktuvas smigo nosimi pirmyn ir
nukrito ant žemės. Kilo gaisras, lėktuvo korpusas subyrėjo. Išsigelbėjo
tik 3 ekipažo nariai ir 42 keleiviai. Aukų galėjo būti mažiau, tačiau
keleiviai puolė į paniką - vieni stūmė kitus nuo avarinių liukų, kiti,
priešingai, atsisakė išeiti iš salono. Liudininkais pasakojo, kad viena
stiuardesė iš degančio lėktuvo išvedė 6 keleivius. Po to vėl grįžo į
lėktuvą, tačiau daugiau nebepasirodė.
Tegul sprendžia patys pilotai
1973 m. liepos 22 d., sekmadienį, prie Taičio pakrantės patyrė
katastrofą „Pan American" aviakompanijos lėktuvas „Boeing 707-321X",
kuriuo iš viso skrido 79 keleiviai ir ekipažo nariai. Lėktuvo kapitonas
Robertas Evartsas pastebėjo, kad vienas pilotų kabinos stiklas yra
truputį įskilęs. Evartsas pasielgė pagal instrukciją ir susisiekė su
centru Niujorke. Netrukus buvo gautas pranešimas, kuriame buvo
leidžiama tęsti arba nutraukti skrydį, t.y. pasielgti savo nuožiūra.
Be to, pranešime buvo informuojama, jog centras šį sprendimą priėmė,
atsižvelgdamas į lėktuvo kapitono ir antrojo piloto Lailo Havenso
patirtį. Evartsas buvo 59-ių metų amžiaus, anksčiau jam buvo tekę
tarnauti karo lakūnu. Havensas Antrojo pasaulinio karo metu taip pat
tarnavo JAV KOP ir savo patirtimi praktiškai nesusileido lėktuvo
kapitonui. Evartsas nusprendė kilti.
Liudininkai vėliau pasakojo, kad laineris nuo pakilimo tako atsiplėšė
gana sunkiai ir pakilo žemiau, nei kyla tokio tipo lėktuvai. Praėjus
dviem minutėms po pakilimo aerodromo dispečeris ausinėse išgirdo garsų
traškesį. Tuomet dispečeris pažvelgė į jūros pusę ir pamatė ant vandens
oranžinius ratilus. Tai buvo laineris, kuris pakilo į maždaug 100 m
aukštį, o po to netikėtai krito į vandenį.
Spąstai laineriui
22:13 lėktuvo kritimo vietoje jau buvo gelbėtojai ir keletas privačių
katerių. Jie iš vandens ištraukė 10 žuvusiųjų ir - visų nuostabai -
vieną sunkiai nukentėjusį keleivį. Lėktuvas nuskendo maždaug 700 m
gylyje, todėl „juodųjų dėžių“ iškelti nepavyko. Iki smūgio į vandenį
lėktuve sprogimo ar gaisro taip pat nebuvo. Meteorologiniai duomenys
parodė, jog lainerio pakilimo metu nebuvo jokių staigių vėjo gūsių.
Pagrindine katastrofos priežasties versija tapo tas pats įskilęs pilotų
kabinos stiklas.
Katastrofos tyrimo metu paaiškėjo, jog Niujorko centro dispečeris
išsiuntė į Papetę pranešimą, kuriame buvo nurodyta reisą nutraukti.
Mistikos mėgėjai iš karto prisiminė dar keletą keistų katastrofų,
nutikusių amerikiečių lėktuvams Polinezijoje, Indonezijoje ir
Filipinuose. Kiekvieną kartą ekipažas arba gaudavo neteisingas
nusileidimo koordinates, arba nesuprantamu būdu padarydavo klaidą,
pakilimo metu apskaičiuodamas atstumą iki kokio kalno.
Beje, patys amerikiečiai, kariaudami su japonais Ramiajame vandenyne, ne
kartą pasinaudojo savotiškais radijo spąstais, priversdami priešininko
pilotus daryti klaidas. Šie, remdamiesi klaidingais signalais,
nusileisdavo į priešo aerodromus, pamesdavo savo lėktuvnešius, gaudavo
neteisingus taikinius ir pan. Atrodo, tarsi kažkas keleivinį lainerį
irgi įviliojo į tokius spąstus, taip suvesdamas sąskaitas su karo
lakūnais.
Šiuo aspektu nepaprastai įdomūs vienintelio išlikusio gyvo keleivio
parodymai. Neilas Kempbelas pasakojo, jog belaukdamas pakilimo užsisegė
diržą ir užsnūdo krėsle. Atsibudo nuo stuktelėjimo į šoną, kai
lėktuvas pradėjo kilti. Kaimynas, pagyvenęs azijietiškos išvaizdos
vyriškis - jam pasakė: „Tai galas, janki“. Tuo metu Kempbelas aiškiai
suprato, jog lėktuvas krenta, todėl priėmė „avarinę" pozą. Tai jį ir
išgelbėjo.
Taip pat skaitykite: 10 paslaptingų istorijų apie vaiduoklius transporte
Tyrimo metu paaiškėjo, jog šalia Kempbelo negalėjo būti jokio
žmogaus, nes bilietas į šalia esančią vietą nebuvo parduotas. Kai
pareigūnai jam apie tai papasakojo, išsigelbėjęs vyras suprato, jog gali
atsidurti psichiatrijos ligoninėje, todėl ėmė pasakoti, jog
paprasčiausiai suprato, kad lėktuvas krenta, todėl ir susirietė į tokią
pozą, kurią parodė stiuardesė prieš skrydį.
Reiso Nr. 401 prakeiksmas
1972 m. gruodžio 10 d. aviakompanijos „Eastern Air Lines“ lėktuvas
„Lockheed L-1011“ leidosi Majamio uoste. Lėktuvu skrido 176 žmonės. Pats
skrydis vyko normaliai, tačiau kai lėktuvo kapitonas pabandė išleisti
važiuoklę - neužsidegė indikatoriaus lemputė. Ekipažas dispečeriui
pranešė apie gedimą ir nustojo leistis, imdamas sukti ratus 660 m
aukštyje laukimo zonoje.
Panašu, kad šio modelio lėktuvai nepasižymėjo puikia elektros įranga,
nes kapitonas išsuko lemputę ir ją patikrino - gal perdegusi? Jis buvo
teisus - lainerio važiuoklė veikė normaliai. Deja, užsiėmęs kaprizingu
indikatoriumi, lėktuvo kapitonas stipriai palietė šturvalą, todėl
išsijungė autopilotas. Laineris ėmė lėtai leistis, tačiau to niekas
nepastebėjo.
Paskutiniu momentu antrasis pilotas spėjo šūktelėti, jog lėktuvas yra
žymiai žemiau nurodyto aukščio, tačiau pakelti į aukštį kapitonas jau
nebespėjo. Laineris pilnu greičiu įsirėžė į pelkę. Žuvo 99 žmonės, tarp
kurių buvo ir pilotas Bobas Lofta bei borto inžinierius Donas Repo.
Aviakompanija nusprendė kiek galima labiau minimizuoti nuostolius ir
neaiškiu būdu gavo leidimą išlikusius lėktuvo mazgus išardyti
atsarginėms dalims. Vėliau šios dalys buvo įmontuotos į kitus to paties
tipo lėktuvus. Prasidėjo keistenybės...
Repo ir Lofta savo buvusios kompanijos ekipažams ėmė rodytis pačiais
netikėčiausiais momentais. Tai perspėdavo apie gaisrą, kuris vėliau iš
tiesų kildavo, tai papasakodavo apie aukščio vairo problemą. Kartais jie
vidinėmis linijomis užmegzdavo radijo ryšį su ekipažu. Kartą Repo taip
išgąsdino borto inžinierių, jog šis kategoriškai atsisakė skristi.
Vaiduoklis be jokios priežasties savo kolegai pasakė, jog jau baigė
pasiruošimą skrydžiui. Kitą kartą Lofta prieš pakilimą apstulbino visą
ekipažą, prašydamas patikrinti valdymo pultą ir pakeisti perdegusį
indikatorių. Šį kartą skristi atsisakė visas ekipažas.
Suprantama, jokie aparatai tokių kontaktų nefiksuoja, tačiau pačioje
kompanijoje žuvusiųjų lakūnų vaiduokliai laikomi vos ne oficialia
legenda. Vadovybė savo laiku padarė pareiškimą, jog iš eksploatacijos
pašalino visas „pra- keiktas“ atsargines dalis. Žinoma, praėjus 40-iai
metų po katastrofos, tokių detalių tikrai nebeliko, tačiau istorija iki
šiol perduodama iš lūpų į lūpas.
Vaiduokliai lektuvuose.
| TURITE ĮDOMŲ ATSITIKIMĄ? NORITE KAŽKĄ PAPASAKOTI? RADOTE ĮDOMŲ STRAIPSNĮ? BŪK PATS STRAIPSNIO REDAKTORIUS. Autorius arba šaltinis būtinas! |