Kiekvienas susitikimas su Valteriu Šulke yra tikra žurnalistinio
darbo sėkmė, nes kažkada šis žmogus atsidūrė nepaprastų įvykių sūkuryje.
Svarbus susitikimas
- 19944-ais metais mūsų SS batalionas buvo pasiųstas į Čekijoje
Pilzeno mieste esančią "Škodos“ gamyklą, - taip savo pasakojimą pradėjo
Šulkė. - Buvau įsitikinęs, kad gamykloje gaminami tik automobiliai.
Tai, ką pamatėme, nusileidę giliai po žeme, buvo iš fantastikos srities.
Tiesiai
po „Škodos“ gamyklos pastatais buvo įkurtas ištisas požeminis miestas,
buvo dešimtys laboratorijų, ir bandymo cechai, šachtos, kilometrų
besidriekiantys tuneliai. Be dokumentų patikrinimo buvo neįmanoma nė
žingsnio žengti.
Taip ir nesupratau, kokiam tikslui mes buvome pasiųsti į Pilzeną. Kartą
išgirdau, kaip pro šalį einantys vyrai baltais chalatais tarpusavyje
kalbėjo apie kažkokį varpą. Labai nustebau, apie kokį varpą kalbama
(vokiškai „varpas" - die Glocke), ir tuo metu išgirdau:
- Pats Kamleris pas mus atvyko.
Aš išsitempiau į stovėseną „ramiai“, kai pamačiau priešais ateinantį SS
generolą su Riterio kryžiumi. Jis sekundėlę pažvelgė į mane ir užsidarė
savo kabinete.
Po kelių minučių į koridorių išėjo Kamlerio adjutantas:
- Šturbanfiureri, jus kviečia generolas.
Ant stalo, už kurio sėdėjo Kamleris, pamačiau miniatiūrinę varpo kopiją
ir knygą, kurioje buvo aprašoma nacių ekspedicija į Tibetą, ieškant
senovinių žinių.
- Šulkė? - netikėtai meiliai į mane kreipėsi aukštą postą užimantis
karininkas. - Kaip laikosi jūsų tėvas? Jūs tikriausiai nežinote, kad
mudviejų tėvai kartu tarnavo reichsvere?
- Tėvas sveikas ir gyvas, mano grupenfiureri!
- Puiku! Atrodo, jūs baigėte Berlyno universiteto geodezijos fakultetą? Tai tėvas jus įtaisė į SS batalioną?
Taip pat skaitykite: Antarktidoje, rastos žmogaus pastatytos piramidės?
Atrodo, kad jis viską apie mane žinojo.
- O dabar apie reikalus, - Kamlerio balsas įgavo metalinį atspalvį. -
Aš neatsitiktinai iškviečiau jūsų batalioną. Jūs puikiai pasirodėte
Normandijoje, ten padarėte žaibišką karjerą ir buvote išsiųstas į
Penemiundės poligoną. Tikiuosi, mes ten dar susitiksime... Jums skiriama
valstybinės svarbos užduotis. Mes privalome kuo skubiau persikelti į
Bodenzės rajoną, toliau nuo karinių veiksmų. Tam, jog įsivaizduotumėte,
kuo užsiimame, kai ką parodysiu. Tačiau apie tai negali žinoti nė viena
gyva dvasia!
Slaptas objektas Pilzene
Elektriniu
vagonėliu tuneliais nuvažiavome keletą kilometrų ir atsidūrėme
didžiuliame ceche. Jo viduryje kybojo pakeltas įrenginys, panašus į
varpą. Nuo šio objekto sklido keistas šviesiai violetinis švytėjimas,
girdėjosi ūžimas, panašus į bičių. Staiga pajutau nepaaiškinamą nerimą.
Man tiesiog norėjosi bėgti iš šios vietos. Šis įrenginys, kurį mintyse
pavadinau hiperboloidu, buvo apie 5 m aukščio ir 3 m skersmens ir jau
vien savo išvaizda tarsi slėgė.
Atrodo, supratęs, kaip jaučiuosi, Kamleris patenkintas šyptelėjo:
- Šis „stebuklingas ginklas“ leis laikyti baimėje visą pasaulį. Štai jį ir reikės per
kelti į kitą vietą. Nuo mūsų „varpelio" rusai, apimti panikos, leisis
bėgti. Žinoma, jei kas nors iš jų išliks gyvas... Tačiau nesijaudinkite,
Šulke, - nuramino mane Kamleris, - jums neteks transportuoti šio
įrenginio. Tuo užsiims techninės tarnybos. jūsų užduoti - evakuoti
mokslininkus, daugiau nei 60 žmonių. Savo galva atsakote už kiekvieną.
Užduotis aiški?
Vėliau, jau būdamas vokiečių kolonijoje Argentinoje, sutikau Kamlerio adjutantą, kuris pasakė:
- Žinai, Šulke, aš net džiaugiuosi, kad Kamleris nespėjo išbandyti
savo „Varpo". Šis monstras išjungdavo visus elektrinius prietaisus kelių
kilometrų spinduliu. Tarp kitko, visi kaliniai iš koncentracijos
stovyklos, kurie buvo naudojami eksperimente, žuvo nuo skleidžiamo
spinduliavimo.
Kur dingo Kamleris
- Po to, kai persikėliau į JAV, - tęsė Valteris Šulkė, -
įsteigiau privatų Antrojo pasaulinio karo istorijos muziejų ir ėmiau
visame pasaulyje rinkti eksponatus. Į rankas man pateko vieno čekų
mokslininko knyga. Jis rašė, kad požeminiame mieste, įrengtame po
„Škodos" gamykla, buvo įkurtas SS smegenų centras. Jame iš visos Europos
surinkti mokslininkai bandė naują ginklą, kuris galėjo priversti
atsitraukti ištisas armijas. Hitleris iki pat paskutinės minutės
tikėjosi, kad Kamleris išgelbės Vokietiją. Balandžio 29 d. Berlyno
radijo laidos buvo pertrauktos svarbiu pranešimu: „Artimiausiomis
valandomis „stebuklingas ginklas" visa jėga užgrius fiurerio priešus!"
Taip pat skaitykite: Naciai naudojo slaptas atlantų žinias?
Tačiau stebuklas neįvyko. Kažkas nutiko požeminiuose objektuose.
Greitas sovietų armijos puolimas neleido naciams įgyvendinti savo kėslų.
1945 m. gegužės 5 d. Kamleris pasiėmė su savimi visus dokumentus ir
pabėgo į Prahą, tikėdamasis ten sulaukti amerikiečių armijos. Tačiau
tuo metu Prahoje prasidėjo suskilimas. Pagal vieną versiją Kamleris
buvo apšaudytas ir žuvo, pagal kitą jis lėktuvu nuskrido į Norvegiją, iš
kur povandeniniu laivu buvo nuplukdytas prie Argentinos krantų.
Tačiau, ko gero, pati teisingiausia yra trečioji versija - Kamlerį suėmė
amerikiečių žvalgyba ir nugabeno į JAV. jo pavaduotojas SS
štandartenfiureris Vilhelmas Fosas apklausos metu bandė įrodyti „Varpo"
projekto svarbą, tačiau
amerikiečiai į šiuos parodymus reagavo labai santūriai. Tai kelia įtarimą, kad tuo metu Kamleris jau buvo jų rankose.
Jeigu
gerai suprantu, nepaprastas ginklas, apie kurį rašė čekų mokslininkas,
ir yra „Varpas". Šio įrenginio viduje buvo patalpinti du švininiai
strypai, kurie sukosi priešingomis kryptimis. „Varpo" viduje buvo
medžiaga, panaši į gyvsidabrį, kuri įgydavo nepaprastą greitį. Tačiau
pagrindinis dalykas buvo tai, kad „Varpas" kūrė kažkokią iki to laiko
nežinomą energiją bei degalus skraidantiems diskams. Karo pabaigoje
tarnaudamas Panemiundės raketiniame poligone, pats mačiau, kaip
skraidanti lėkštė tarsi nenoromis pakilo, po to atliko šuolį ir išnyko
danguje. Tokius diskalėkius buvo planuojama naudoti priešo lėktuvams
naikinti bei atakuoti Londoną, Niujorką ir Maskvą.
Dabar suprantu, kodėl Kamlerio darbai buvo tokie įslaptinti. Juk be
„Varpo" jis dar kūrė zenitinius lazerius, vėjo patrankas, sukeliančias
tornadus, taip pat saulės patrankas. Pastaroji, iškelta į orbitą aplink
Žemę, per keletą akimirkų 200 m skersmens veidrodžiu galėjo sudeginti
priešo miestus. Maža to, Hitleris sugalvojo į Mėnulį pasiųsti
pilotuojamą kosminį laivą. Raketos nešėjos startas buvo numatytas
1946-ais metais. Kosmonautus atgal į Žemę būtų parskraidinęs raketinis
lėktuvas arba diskalėkis.
1945 m. sausio 24 d. naciai iš Panemiundės poligono (tuo metu jame
tarnavau) paleido pilotuojamą raketą „Ameriką", gabenančią 350 kg
sprogmenų. Buvo norima sugriauti patį aukščiausią Niujorko pastatą.
Tačiau pilotas Rudolfas Šrederis, kuris matė, kaip 1944-ais m.
lapkričio mėnesį ore susprogo panaši raketą, šios užduoties neįvykdė.
Praėjus 10-iais sekundžių po pakilimo, garsiakalbiuose pasigirdo jo
riksmas: „Ji sudegs! Mano fiureri, aš mirštu!"
Taip pat skaitykite: Vril santykiai su ateiviais
Šis riksmas visą gyvenimą skamba mano ausyse. Tuo metu buvau skrydžių
valdymo centre ir viską puikiai girdėjau. Panašu, kad neišlaikė
Šrederio nervai, todėl jis sukando ampulę su nuodais. Raketa tęsė
skrydį, tačiau, tapusi nevaldoma, pakeitė kursą ir nukrito į vandenyną.
Kas jūs, Grupenfiureri ?
- Mane, kaip Trečiojo reicho istorijos tyrėją, seniai domina
Kamleris. Tačiau visi bandymai sužinoti jo biografiją buvo nesėkmingi, -
pasakojo Šulkė. - Tai pavyko padaryti „Stern" žurnalistams. Hansas
Kamleris gimė 1901-ais metais Šcecine reichsvero karininko šeimoje. Jis
baigė Berlyno universiteto inžinerijos fakultetą, apsigynė disertaciją,
po to dirbo Prūsijos statybos ir finansų direkcijoje. |stojo į NSDP, po
to į SS, tapo Aviacijos ministerijos statybos skyriaus vadovu. 1940-ųjų
metų balandžio mėnesį jis, būdamas 2-ojo aviacijos vadovavimo 2-ojo
biuro direktoriumi, tapo pavaldus pačiam Geringui. Drąsūs Kamlerio
projektai nustebino ne tik Geringą, bet ir Himlerį. Pastarasis paskyrė
Kramerį vadovauti Trečiojo reicho raketinės programos vykdymui.
Hitleris iš karto pastebėjo „Šcecino genijų" ir apipylė jį laipsniais
ir apdovanojimais. 1944-ais metais fiureris Kamlerį paskyrė vadovauti
,X-4" projektui, kuriuo buvo numatyta smogti raketomis Didžiajai
Britanijai ir Nyderlandams. „Jis išgelbės reichą nuo gėdingos
kapituliacijos. Bet kuriuo atveju, pasitraukdami, mes garsiai
trinktelėsime durimis", - tomis dienomis kartojo Hitleris. 1945 m. kovo
1 d. savo numylėtiniui jis suteikė obergrupenfiurerio laipsnį.
Hitleris net neįsivaizdavo, kad Kamleris sugalvos pasiduoti amerikiečių armijai.
Sulaužytas "Keršto kalavijas"
- Štai tokia istorija, ponas žurnaliste. Jeigu naciai dar būtų
kiek laiko išsilaikę, neaišku, kaip būtų pasibaigęs karas. Rusus ir jų
sąjungininkus būtų užklupęs „keršto kalavijas".
- Ar jums tada pavyko nugabenti mokslininkus į naują bazę prie Miuncheno? - užduodu Šulkei paskutinį klausimą.
- Ne visus. Penkeri žuvo nuo jonizuoto spinduliavimo. Jau būnant
Argentinoje pavyko sužinoti, kad esesininkai gavo įsakymą sunaikinti
visus mokslininkus. Keliems pavyko stebuklingai išsigelbėti. Šių
laimingųjų tarpe buvo Valteris Gerlachas ir Kurtas Debusas. Vėliau Otas
fon Braunas juos įtraukė į grupę, kuriančią amerikiečių Mėnulio
programą. Tačiau apie „Varpą" jie tylėjo iki pat mirties. Nežinia, ar
amerikiečiams pavyko sukurti šį ginklą. Duok Dieve, kad to nebūtų, nes
žmonija dar nėra pasirengusi naujos rūšies energijai, kurią išskiria
„Varpas".
ĮDOMŲ ATSITIKIMĄ? NORITE KAŽKĄ PAPASAKOTI? RADOTE ĮDOMŲ STRAIPSNĮ? BŪK
PATS STRAIPSNIO REDAKTORIUS. Autorius arba šaltinis būtinas!
Grupenfiurerio Hiperboloidas - Karo paslaptys
darbo sėkmė, nes kažkada šis žmogus atsidūrė nepaprastų įvykių sūkuryje.
Svarbus susitikimas
- 19944-ais metais mūsų SS batalionas buvo pasiųstas į Čekijoje
Pilzeno mieste esančią "Škodos“ gamyklą, - taip savo pasakojimą pradėjo
Šulkė. - Buvau įsitikinęs, kad gamykloje gaminami tik automobiliai.
Tai, ką pamatėme, nusileidę giliai po žeme, buvo iš fantastikos srities.
Tiesiaipo „Škodos“ gamyklos pastatais buvo įkurtas ištisas požeminis miestas,
buvo dešimtys laboratorijų, ir bandymo cechai, šachtos, kilometrų
besidriekiantys tuneliai. Be dokumentų patikrinimo buvo neįmanoma nė
žingsnio žengti.
Taip ir nesupratau, kokiam tikslui mes buvome pasiųsti į Pilzeną. Kartą
išgirdau, kaip pro šalį einantys vyrai baltais chalatais tarpusavyje
kalbėjo apie kažkokį varpą. Labai nustebau, apie kokį varpą kalbama
(vokiškai „varpas" - die Glocke), ir tuo metu išgirdau:
- Pats Kamleris pas mus atvyko.
Aš išsitempiau į stovėseną „ramiai“, kai pamačiau priešais ateinantį SS
generolą su Riterio kryžiumi. Jis sekundėlę pažvelgė į mane ir užsidarė
savo kabinete.
Po kelių minučių į koridorių išėjo Kamlerio adjutantas:
- Šturbanfiureri, jus kviečia generolas.
Ant stalo, už kurio sėdėjo Kamleris, pamačiau miniatiūrinę varpo kopiją
ir knygą, kurioje buvo aprašoma nacių ekspedicija į Tibetą, ieškant
senovinių žinių.
- Šulkė? - netikėtai meiliai į mane kreipėsi aukštą postą užimantis
karininkas. - Kaip laikosi jūsų tėvas? Jūs tikriausiai nežinote, kad
mudviejų tėvai kartu tarnavo reichsvere?
- Tėvas sveikas ir gyvas, mano grupenfiureri!
- Puiku! Atrodo, jūs baigėte Berlyno universiteto geodezijos fakultetą? Tai tėvas jus įtaisė į SS batalioną?
Taip pat skaitykite: Antarktidoje, rastos žmogaus pastatytos piramidės?
Atrodo, kad jis viską apie mane žinojo.
- O dabar apie reikalus, - Kamlerio balsas įgavo metalinį atspalvį. -
Aš neatsitiktinai iškviečiau jūsų batalioną. Jūs puikiai pasirodėte
Normandijoje, ten padarėte žaibišką karjerą ir buvote išsiųstas į
Penemiundės poligoną. Tikiuosi, mes ten dar susitiksime... Jums skiriama
valstybinės svarbos užduotis. Mes privalome kuo skubiau persikelti į
Bodenzės rajoną, toliau nuo karinių veiksmų. Tam, jog įsivaizduotumėte,
kuo užsiimame, kai ką parodysiu. Tačiau apie tai negali žinoti nė viena
gyva dvasia!
Slaptas objektas Pilzene
Elektriniuvagonėliu tuneliais nuvažiavome keletą kilometrų ir atsidūrėme
didžiuliame ceche. Jo viduryje kybojo pakeltas įrenginys, panašus į
varpą. Nuo šio objekto sklido keistas šviesiai violetinis švytėjimas,
girdėjosi ūžimas, panašus į bičių. Staiga pajutau nepaaiškinamą nerimą.
Man tiesiog norėjosi bėgti iš šios vietos. Šis įrenginys, kurį mintyse
pavadinau hiperboloidu, buvo apie 5 m aukščio ir 3 m skersmens ir jau
vien savo išvaizda tarsi slėgė.
Atrodo, supratęs, kaip jaučiuosi, Kamleris patenkintas šyptelėjo:
- Šis „stebuklingas ginklas“ leis laikyti baimėje visą pasaulį. Štai jį ir reikės per
kelti į kitą vietą. Nuo mūsų „varpelio" rusai, apimti panikos, leisis
bėgti. Žinoma, jei kas nors iš jų išliks gyvas... Tačiau nesijaudinkite,
Šulke, - nuramino mane Kamleris, - jums neteks transportuoti šio
įrenginio. Tuo užsiims techninės tarnybos. jūsų užduoti - evakuoti
mokslininkus, daugiau nei 60 žmonių. Savo galva atsakote už kiekvieną.
Užduotis aiški?
Vėliau, jau būdamas vokiečių kolonijoje Argentinoje, sutikau Kamlerio adjutantą, kuris pasakė:
- Žinai, Šulke, aš net džiaugiuosi, kad Kamleris nespėjo išbandyti
savo „Varpo". Šis monstras išjungdavo visus elektrinius prietaisus kelių
kilometrų spinduliu. Tarp kitko, visi kaliniai iš koncentracijos
stovyklos, kurie buvo naudojami eksperimente, žuvo nuo skleidžiamo
spinduliavimo.
Kur dingo Kamleris
- Po to, kai persikėliau į JAV, - tęsė Valteris Šulkė, -
įsteigiau privatų Antrojo pasaulinio karo istorijos muziejų ir ėmiau
visame pasaulyje rinkti eksponatus. Į rankas man pateko vieno čekų
mokslininko knyga. Jis rašė, kad požeminiame mieste, įrengtame po
„Škodos" gamykla, buvo įkurtas SS smegenų centras. Jame iš visos Europos
surinkti mokslininkai bandė naują ginklą, kuris galėjo priversti
atsitraukti ištisas armijas. Hitleris iki pat paskutinės minutės
tikėjosi, kad Kamleris išgelbės Vokietiją. Balandžio 29 d. Berlyno
radijo laidos buvo pertrauktos svarbiu pranešimu: „Artimiausiomis
valandomis „stebuklingas ginklas" visa jėga užgrius fiurerio priešus!"
Taip pat skaitykite: Naciai naudojo slaptas atlantų žinias?
Tačiau stebuklas neįvyko. Kažkas nutiko požeminiuose objektuose.
Greitas sovietų armijos puolimas neleido naciams įgyvendinti savo kėslų.
1945 m. gegužės 5 d. Kamleris pasiėmė su savimi visus dokumentus ir
pabėgo į Prahą, tikėdamasis ten sulaukti amerikiečių armijos. Tačiau
tuo metu Prahoje prasidėjo suskilimas. Pagal vieną versiją Kamleris
buvo apšaudytas ir žuvo, pagal kitą jis lėktuvu nuskrido į Norvegiją, iš
kur povandeniniu laivu buvo nuplukdytas prie Argentinos krantų.
Tačiau, ko gero, pati teisingiausia yra trečioji versija - Kamlerį suėmė
amerikiečių žvalgyba ir nugabeno į JAV. jo pavaduotojas SS
štandartenfiureris Vilhelmas Fosas apklausos metu bandė įrodyti „Varpo"
projekto svarbą, tačiau
amerikiečiai į šiuos parodymus reagavo labai santūriai. Tai kelia įtarimą, kad tuo metu Kamleris jau buvo jų rankose.
Jeigugerai suprantu, nepaprastas ginklas, apie kurį rašė čekų mokslininkas,
ir yra „Varpas". Šio įrenginio viduje buvo patalpinti du švininiai
strypai, kurie sukosi priešingomis kryptimis. „Varpo" viduje buvo
medžiaga, panaši į gyvsidabrį, kuri įgydavo nepaprastą greitį. Tačiau
pagrindinis dalykas buvo tai, kad „Varpas" kūrė kažkokią iki to laiko
nežinomą energiją bei degalus skraidantiems diskams. Karo pabaigoje
tarnaudamas Panemiundės raketiniame poligone, pats mačiau, kaip
skraidanti lėkštė tarsi nenoromis pakilo, po to atliko šuolį ir išnyko
danguje. Tokius diskalėkius buvo planuojama naudoti priešo lėktuvams
naikinti bei atakuoti Londoną, Niujorką ir Maskvą.
Dabar suprantu, kodėl Kamlerio darbai buvo tokie įslaptinti. Juk be
„Varpo" jis dar kūrė zenitinius lazerius, vėjo patrankas, sukeliančias
tornadus, taip pat saulės patrankas. Pastaroji, iškelta į orbitą aplink
Žemę, per keletą akimirkų 200 m skersmens veidrodžiu galėjo sudeginti
priešo miestus. Maža to, Hitleris sugalvojo į Mėnulį pasiųsti
pilotuojamą kosminį laivą. Raketos nešėjos startas buvo numatytas
1946-ais metais. Kosmonautus atgal į Žemę būtų parskraidinęs raketinis
lėktuvas arba diskalėkis.
1945 m. sausio 24 d. naciai iš Panemiundės poligono (tuo metu jame
tarnavau) paleido pilotuojamą raketą „Ameriką", gabenančią 350 kg
sprogmenų. Buvo norima sugriauti patį aukščiausią Niujorko pastatą.
Tačiau pilotas Rudolfas Šrederis, kuris matė, kaip 1944-ais m.
lapkričio mėnesį ore susprogo panaši raketą, šios užduoties neįvykdė.
Praėjus 10-iais sekundžių po pakilimo, garsiakalbiuose pasigirdo jo
riksmas: „Ji sudegs! Mano fiureri, aš mirštu!"
Taip pat skaitykite: Vril santykiai su ateiviais
Šis riksmas visą gyvenimą skamba mano ausyse. Tuo metu buvau skrydžių
valdymo centre ir viską puikiai girdėjau. Panašu, kad neišlaikė
Šrederio nervai, todėl jis sukando ampulę su nuodais. Raketa tęsė
skrydį, tačiau, tapusi nevaldoma, pakeitė kursą ir nukrito į vandenyną.
Kas jūs, Grupenfiureri ?
- Mane, kaip Trečiojo reicho istorijos tyrėją, seniai domina
Kamleris. Tačiau visi bandymai sužinoti jo biografiją buvo nesėkmingi, -
pasakojo Šulkė. - Tai pavyko padaryti „Stern" žurnalistams. Hansas
Kamleris gimė 1901-ais metais Šcecine reichsvero karininko šeimoje. Jis
baigė Berlyno universiteto inžinerijos fakultetą, apsigynė disertaciją,
po to dirbo Prūsijos statybos ir finansų direkcijoje. |stojo į NSDP, po
to į SS, tapo Aviacijos ministerijos statybos skyriaus vadovu. 1940-ųjų
metų balandžio mėnesį jis, būdamas 2-ojo aviacijos vadovavimo 2-ojo
biuro direktoriumi, tapo pavaldus pačiam Geringui. Drąsūs Kamlerio
projektai nustebino ne tik Geringą, bet ir Himlerį. Pastarasis paskyrė
Kramerį vadovauti Trečiojo reicho raketinės programos vykdymui.
Hitleris iš karto pastebėjo „Šcecino genijų" ir apipylė jį laipsniais
ir apdovanojimais. 1944-ais metais fiureris Kamlerį paskyrė vadovauti
,X-4" projektui, kuriuo buvo numatyta smogti raketomis Didžiajai
Britanijai ir Nyderlandams. „Jis išgelbės reichą nuo gėdingos
kapituliacijos. Bet kuriuo atveju, pasitraukdami, mes garsiai
trinktelėsime durimis", - tomis dienomis kartojo Hitleris. 1945 m. kovo
1 d. savo numylėtiniui jis suteikė obergrupenfiurerio laipsnį.
Hitleris net neįsivaizdavo, kad Kamleris sugalvos pasiduoti amerikiečių armijai.
Sulaužytas "Keršto kalavijas"
- Štai tokia istorija, ponas žurnaliste. Jeigu naciai dar būtų
kiek laiko išsilaikę, neaišku, kaip būtų pasibaigęs karas. Rusus ir jų
sąjungininkus būtų užklupęs „keršto kalavijas".
- Ar jums tada pavyko nugabenti mokslininkus į naują bazę prie Miuncheno? - užduodu Šulkei paskutinį klausimą.
- Ne visus. Penkeri žuvo nuo jonizuoto spinduliavimo. Jau būnant
Argentinoje pavyko sužinoti, kad esesininkai gavo įsakymą sunaikinti
visus mokslininkus. Keliems pavyko stebuklingai išsigelbėti. Šių
laimingųjų tarpe buvo Valteris Gerlachas ir Kurtas Debusas. Vėliau Otas
fon Braunas juos įtraukė į grupę, kuriančią amerikiečių Mėnulio
programą. Tačiau apie „Varpą" jie tylėjo iki pat mirties. Nežinia, ar
amerikiečiams pavyko sukurti šį ginklą. Duok Dieve, kad to nebūtų, nes
žmonija dar nėra pasirengusi naujos rūšies energijai, kurią išskiria
„Varpas".
Grupenfiurerio Hiperboloidas
TURITEĮDOMŲ ATSITIKIMĄ? NORITE KAŽKĄ PAPASAKOTI? RADOTE ĮDOMŲ STRAIPSNĮ? BŪK
PATS STRAIPSNIO REDAKTORIUS. Autorius arba šaltinis būtinas!
Grupenfiurerio Hiperboloidas - Karo paslaptys